Galbūt Žagarė ne kiekvienam miestas, bet tiems, kurie jame tebejaučia savąsias šaknis, Žagarė yra vienintelis toks gilios ir sudėtingos praeities, savito grožio gamtos, savito būdo žmonių kraštas. Kiekvienas išėjo iš jos sušildytas tėvų namų, žydinčių vyšnių ir kvepiančių ievų, čiurlenančios Švėtės ir ošiančio parko, ugdžiusios asmenybę mokyklos, kultūros ir sporto tradicijų, penkių bažnyčių varpų skambėjimo. Užmirštas ir atkampus šis kraštas visada laukia savo sugrįžtančių vaikų...
Žmonės, nukeliaukit į Žagarę
Pačiame gegužės spindesy,-
Ar pavieniui, ar būriu sutarę,
Dviračiu ar karieta. Taksi.
Jūs tenai išvysite stebuklą,
Kokio neregėjot niekada:
Užverčia miestelį mažą, kuklų
Žydinčių sniegynų kaskada.
Per putotą, kvepiantį peizažą
Lengvos kojos brenda vis smagiau,
Ir skubi į pasaką, miražą,
Baltą rojų - ar kažką daugiau.
Tai ne kitos - tavo lūpos taria:
"Mano Dieve, Tu tikrai esi!"
Žmonės, nukeliaukit į Žagarę-
Ar pavieniui, ar būriu sutarę
Žydinčių vyšnynų spindesy.
Rimantė Antanaitienė