Ištrauka iš Vytauto Vaitkaus ir Romualdos Vaitkienės knygos (kompiuterinio spausdinio) "Vaitkai Vaitkaičiai Vaitkevičiai". Žagarė, 2008.

Su frontu PUSĖ VAITKŲ – į Vakarus. ALBINAS

Keturiasdešimt ketvirtieji Mamatės Onos ir Juozo Vaitkų dukroms ir sūnums buvo išsiskyrimų metai. Vokiečių kariuomenė paniškai traukėsi. Gero nesitikėdami, nuo fronto bėgo ir tūkstančiai lietuvių, baimindamiesi grįžtančių sovietų represijų ir trėmimų. Į Vakarus vykti ryžosi Lukošiūnai, Rimkai, Žiogai, Mickevičiai (Genovaitė Vaitkutė - ką tik ištekėjusi už teisininko Broniaus Mickevičiaus). Su pasvaliečių grupe traukėsi bibliotekos vedėjas Albinas Vaitkus. Kiekvienos šeimos kelias į Vakarus – atskira odisėja. Savąją romane "Išėjusiems negrįžt" aprašė Albinas (Marius Katiliškis). Dar tebeošia Katiliškių sodybvietėje vinkšna, menanti sūnaus atsisveikinimą su senais tėvais: "Neišvažiuok", - šnabždėjo Mamatės lūpos...
Niekas kitas taip neatsimins atsisveikinimo su tėvais, kaip pats sūnus. “ – Pasilik su mumis... – šnekėjo motiniukės giliai įdubusios akys. Ant jų užtraukta juoda skarelė. Kodėl juoda, kai liepos saulė iškilniai žėrė auksą ne rieškučiomis, ne saujomis o sriautais ir upėmis? Kai visa žemė pleškėjo ir ūžčiojo nokimo sotyje ir brandume? Žilų plaukų pluoštelis išsipešė ir pasidriekė ant jos raukšlėto smilkinio. Kitokių plaukų aš nemačiau – net tada, kai buvau kūdikis ir mano motina buvo jauna ir graži. Ji apsidarė įkapėms, lyg eidama pasimelsti už savo artimųjų sielas, klystančias į tamsybes ir atklanes Juoda skarelė ant žilų plaukų ir akių, giliai įdubusių. Ji žinojo, kaip apsirėdyti tai valandai, kada netenki pusės savo vaikų, kai juos regi patį paskutinįjį kartą. Jos nuojautos niekas nebegalėjo nė atšaukti, nė pakeisti. (...) Laikykis, tėtuši, taigi kaip nors... Mūsų ūsai susiglaudė ir susipynė, šiurkščiai pakutendami žandus. Ir tada puoliau prie šulinio, ištraukiau sklidiną kibirą ir panėriau galvą taip, kad vanduo plūdo ir liejosi per kraštus. Ant marškinių, ant rankų. Ir geidžiau išryti, išlakti jį visą, persigerti ir pripusti – baisiu nepasotinamu alkiu, laukiniu nenumaldomu troškuliu. Jokiuose šuliniuose, jokiose verdenėse aš nebeatsigersiu tokio tyro, tokio atgaunančio vandens. Vienas tik toks šulinys tebuvo mano trumpame kely. Ir tą jau tada spėjau suvokti".
Tų pačių metų liepos viduryje dėdė Albinas ir būrelis Pasvalio vyrų vežimais ir dviračiais užsuko į Gruzdžius ir apsistojo Laurinavičiaus kieme, prie didžiosios daržinės. Mama pasakė, jog dėdė buvo apsilankęs. Jeigu noriu jį pamatyti, gal dar spėsiu. Tiesiai per klebono kluoną, peršokęs griovį, žaibu atsidūriau šalia daržinės. Prie vežimo, kuriame pūpsojo prikimšti šieno maišai ir padraikyta šiaudų, mudu ir sisitikome. Dėdė šyptelėjo pamatęs, žvilgsniu įvertino mano ūgį (buvau jį praaugęs), kažką sakė, minėdamas gimnaziją, stipriai paspaudė ranką ir, kviečiamas vyrų, nuskubėjo į daržinę. Toks buvo paskutinis mano, keturiolikmečio, pasimatymas ir atsisveikinimas su dėde Albinu.
Drauge su dviem vežimais išvažiavo ir mano Didysis podė Pranciškus Laurinavičius, Mažoji podė Viktorija Laurinavičienė, sesuo Genovaitė ir brolis Vladas. Ir mūsų Tėtė buvo sukrovęs įmanomą mantą į du vežimus, prie jų pririšęs karves, bereikėjo sukinkyti arklius ir pasiduoti kartu su broliu, mūsų dėde Albinu. Tik paskutiniu momentu suabejojo, kažkas sustabdė. Mes likome. Kaži kaip mums likimas būtų susiklostęs. Tačiau tolesnį įvykiai parodė, kad suabejota be reikalo. Tėvui tai kainavo Vorkutos lagerius, ankstyvą mirtį. Mums visiems - gimtojo kiemo netektį, slapstymąsi nuo trėmimo, blaškytą gyvenimą... Ką be pasakysi.
Ar besulaikysi romantikos įkaitintą dėdės Albino kraują! Patraukė vieškeliais per Žemaitiją. Įstojo į Tėvynės apsaugos rinktinę, dalyvavo Sedos mūšyje prieš sovietų tankus. Netekę daug karių, vyrai traukėsi link Nemuno kartu su nesibaigiančiu pabėgėlių srautu, be perstojo bombarduojami lėktuvų, apšaudomi besivejančių tankų. 1990 metais Kanadoje sutiktas Vincas Dirsė man papasakos, kaip anuomet Albinas Vaitkus išgelbėjo jam gyvybę, sužeistą išnešęs iš apšaudomo lauko.
Pasibaigus karui, dalis lietuvių pabėgėlių pateko į šiauriausiai įsikūrusią Flensburgo stovyklą. Jų tarpe buvo ir Albinas Vaitkus. 1946 metų sausio 1 dieną išėjo 1000 egzempliorių tiražu 358 puslapių metraštis "Dienos be tėvynės". Visą metraščio tekstą rašomąja mašinėle perrašė ir korektoriaus darbą atliko redaktorius Albinas Vaitkus – rašytojas Marius Katiliškis (Lionė Lapinskienė, Metraščiui"Dienos be tėvynės" – 60 metų."Dvidešimt pirmojo amžiaus" priedas, 2006 01 25, Nr. 2). Kaip teigia straipsnio autorė L. Lapinskienė, išskirtinio dėmesio vertas ir metraščio 217 puslapyje išspausdintas 1945 m. gruodžio 24 d. Flensburgo lietuvių pasirašytas aktas. Tai nepakartojamo ekstremaliose salygose atsidūrusių tautiečių solidarumo ir vieningumo pavyzdys. Šį aktą pasirašė 243 lietuviai. Tarp jų atpažįstame A. Antanaitį ( būsimą Albino Vaitkaus sesers Monikos žentą), P. Lukošiūną ( sesers Jadvygos vyrą). Prieš šešiasdešimt metų išspausdintas metraštis dabar - bibliografinė retenybė...